Ar kada nors klausėte savęs, kodėl vyrai ir moterys dažnai ieško svajonių partnerio kitoje šalyje? Atsivėrus valstybių sienoms, populiarėjant internetui, skirtingų šalių piliečių santuokos tapo žymiai įprastesnės nei prieš porą dešimtmečių.Apie mišrias poras įvairiomis kalbomis rašomos knygos – pavyzdžiui, „Sudie, amerikiete“, „Kaip ištverti tarptautinę santuoką“, „Pasiklydę vertime“. Jų pavadinimai išduoda, kad kartu būti dviem skirtingų kultūrų atstovams nelengva. Kroatijoje irgi daugybė draugysčių su užsieniečiais pavyzdžių: kai kurios poros ryšius palaiko elektroniniais laiškais, kai kurios jau atšoko vestuves. Dalis draugysčių iširo.Josipa ir Ramonas prieš daugiau nei pusmetį susitiko salsos festivalyje, kuris vyko Kubos sostinėje Havanoje.„Tą pirmą vakarą, kai jį pamačiau, Ramonas stovėjo vienas nuošaly, mėgavosi muzika ir visai nešoko. Tačiau aš neištvėriau – vakarui baigiantis priėjau prie jo ir pakviečiau: „Nagi, pašokim“. Ir mes šokom!... Jausmą sunku apsakyti. Tikrai. Aš supratau, kad tai buvo daugiau nei šokis.
Juokingiausia, kaip mes bendravome. Ramonas beveik nesuprato angliškai ir aš tik truputį mokėjau ispaniškai. Sunku buvo juokauti ispanų kalba, bet turėjau suktis“, – prisimena Josipa.Kai Josipa grįžo namo, į Zagrebą, abu su kubiečiu Ramonu pradėjo rašyti vienas kitam elektroninius laiškus.
Tiesa, jie negali susisiekti kasdien, mat vaikinas neturi kompiuterio. Ramonas rašo laiškus kas antrą savaitę, nuėjęs pas draugę arba jos mamą į darbą.
„Man buvo gana keista, kad jo geriausios draugės mama mums padėjo susirašinėti, – prisimena mergina. – Tai reiškia, kad meilės laiškus – jis man ir aš jam – siuntėme per jos elektroninio pašto dėžutę. Tikrai neįprasta situacija. Aš žinau, kad mano laiškai buvo skaitomi vyresnės, man visai nepažįstamos moters. Neįsivaizduoju, nei iš kur ji, nei kaip atrodo, nei koks ji žmogus. Bet... jausmai nugalėjo.
Pasakiau sau: aš tiesiog darysiu tai. Nesvarbu, kuo toks bendravimas baigsis.
“Josipa cituoja laišką ispanų kalba: „Aš tave myliu, man tavęs reikia, aš negaliu be tavęs nė dienos. Amžinai tavo, tavo meilė, Ramonas“.
„Kubiečiams būdinga labai greitai ir lengvai prisipažinti meilėje. Žodžiai „aš tave myliu“ jiems nieko nereiškia. „Aš tave myliu“ reiškia, kad man patinki, kad esi simpatiška. Reikia tiesiog perjungti mąstymą.
Tai labai seksuali tauta, kūniška, emocinga. Žmonės atviri, kalba garsiai. Jie kovoja, jie myli, gyvenimas verda gatvėje, visi vieni apie kitus viską žino.
Tad į visus laiškus, kuriuose jis deklaruoja meilę, sako, kaip manęs ilgisi, kad aš esu jo gyvenimo moteris, reikia reaguoti gana santūriai. Manau, kad jį žavi ir faktas, jog jis susirašinėja su kažkuo iš Europos. Žmogumi, kurio gyvenimas visiškai kitoks ir kuris gali padėti jam pabėgti iš Kubos“, – svarsto kroatė.
Mergina mano, kad ir kubiečio Ramono bičiuliai, kurie padeda abiem susirašinėti, pritaria jų draugystei.„Jie, ko gero, sako: „O, kaip puiku, jam patinka ta mergina, jai patinka jis. Gal kas nors gero iš to išeis, gal jis paspruks iš salos“.
Taigi viskas yra sąlygiška, visas gyvenimas yra reliatyvus. Dėl nieko negali jaustis saugus, nieko negali priimti už gryną pinigą. Galbūt mums susituokus jis persikeltų į Kroatiją, pabūtume kartu 5 ar 6 metus ir tada jis išvyktų kur nors kitur. Bet aš turėčiau gražų tamsiaodį vaiką ir viskas. Gyventume toliau“, – sako Josipa.
Ji neįsivaizduoja savęs nuolat gyvenančios Kuboje: „Nebent pagyvenčiau ten trumpai. Jei matyčiau, kad mes tinkam vienas kitam, būtinai norėčiau iš ten lėkti – grįžti į Kroatiją ar apsistoti kurioje kitoje šalyje. Nemanau, kad prie Kubos galėčiau priprasti, būti toli nuo šeimos ir namų. Nežinau, kaip viskas baigsis. Tiesiog nenoriu liautis susirašinėjusi. Kadangi vėl važiuoju į Kubą, noriu jį pamatyti. Kol kas tiek. Matysim, kaip klosis ateityje“.
Josipa į Kubą keliaus po 4 mėnesių. Ji nusiuntė Ramonui savo mobiliojo telefono numerį, kad galėtų susisiekti dažniau. Taip pat prieš kelionę mergina internetu ieškosi darbo Havanoje. Jei susiras, galbūt liks ten porai metų išbandyti meilės tvirtumą.
Amerikietis Seanas ir kita kroatė – Nataša – patyrė panašų meilės išbandymą. Prasidėjusi nuo flirto, poros draugystė peraugo į rimtus santykius, o vėliau buvo atšoktos vestuvės.
Seanas Natašą sutiko keliaudamas po Europą – Kroatijos kurorte Rovinji. Po metų susirašinėjimo ir kelionių vienas pas kitą, Seanas iš San Francisko persikėlė į Kroatijos sostinę Zagrebą. Kaip daugelyje šalių, čia susidūrė su negailestinga biurokratija.
Dokumentų tvarkymas iš užsieniečių, kurie nori gyventi Kroatijoje, visada pareikalauja geležinės kantrybės.„Dabar jis gavo darbo leidimą, nes vedė kroatę. Bet kiek visko reikėjo! Pavyzdžiui, mano tėtis yra buto, kuriame mes gyvename, savininkas. Jis turėjo eiti pas notarą pasirašyti leidimo, kad Seanas čia galėtų gyventi.
Reikėjo atsakyti į daugybę klausimų – tarkime, iš ko jis gyvens. Nueinam į vieną vietą, liepia kreiptis kitur. Išaiškėdavo, kad nukreipė neteisingai, ir vėl reikėdavo pradėti viską iš naujo“, – prisimena Nataša.
Be to, daugeliui vadinamųjų mišrių porų reikia įveikti kalbos barjerą, ypač bendraujant su partnerių šeimomis.
Seanas ir Nataša – ne išimtis. Kai amerikietis atsikraustė pas kroatę, bendrauti su angliškai nekalbančiais jos tėvais nebuvo lengva.
„Kai ji laukėsi, buvo ligoninėje, gyvenome viename bute su jos mama. Per tą savaitę išmokau daugiau kroatų kalbos nei per visą buvimo čia laiką. Jei būčiau taip sparčiai mokęsis prieš tai ir vėliau, būčiau jau tapęs kroatų kalbos profesoriumi“, – juokiasi amerikietis.
Nataša priduria: „Taip, todėl, kad mano mama yra mokytoja ir ji gerai supranta studentus. Be to, kalba lėtai... Iš pradžių šeima stebėjosi: „Kodėl tu sugalvojai ištekėti už užsieniečio, kai Zagrebe ir kitur Kroatijoje tiek daug gražių vaikinų?“ ir panašiai. Aš, akivaizdu, trokštu atrasti kažką nauja, taigi ir aptikau vaikiną, kuris yra pusiau amerikietis, pusiau vokietis.
Šeimai tai šiek tiek neįprasta, bet galų gale jie pamilo Seaną, tiksliau – labai greitai pamilo. Jo neapkalbinėjo, priėmė tokį, koks yra.
Ir kalbos skirtumas taip nebetrukdė, nors iš pradžių beveik viską turėjau jam versti. Pasitaikydavo atvejų, kad nespėdavau suvalgyti priešpiečių, kurių eidavome kartu su kitais, nes vis vertėjaudavau“.
„Apskritai nuo pat pirmo karto Kroatijoje jaučiuosi čia kaip namie“, – sako Zagrebe gyvenantis Seanas.
Priešingai nei amerikiečiui, airiui Gabi Zagrebas niekada nepatiko. Iš Airijos į Kroatiją jį atviliojo meilė Sandrai, kurią sutiko Italijoje.
Metus palaikė ryšius. Per tą laiką Sandra jam surado darbą kalbų mokykloje, sutvarkė krūvą reikiamų dokumentų. Skyrė daug laiko, pinigų, energijos, bet greitai iš viso to išėjo šnipštas.
„Jis vis ateidavo pas mane ir sakydavo: „Jūs kroatai tokie, jūs anokie. Žmonės čia nenormalūs, niekas nesupranta, kaip turi veikti pasaulis. Jūs taip laikotės tradicijų, tokie riboti“.
Vis skųsdavosi: „Aš čia negaliu nueiti į barą ir užmegzti normalaus pokalbio. Jei paklausi „Labas, kaip sekasi?“, kroatai spokso, tarsi būtum iš Marso. Tarsi sakytų – ko tu iš manęs nori?“, – pasakoja Sandra.
Sandrai skaudžiausia, kad jos vaikinas visai nenorėjo mokytis kroatų kalbos. Ji pritempė iš mokytojos knygų – bet jis nė nebandė jų atsiversti.
„Man buvo sunku, grįždavau namo ir negalėdavau nieko pasakyti kroatiškai, pavyzdžiui, „Labas“ ar „Aš šiandien esu pavargusi“.
Niekada. Jis visai nesistengė pramokti mūsų kalbos, prisitaikyti prie kultūros, tiesiog elgtis geranoriškiau.O Gabi bendravimas su mano mama buvo katastrofa... Mano mama tik dėl jo užsirašė į anglų kalbos kursus! Tačiau jis tylėdavo tarsi užsiūtas, kai bendraudavau su mama. Nors mes visi bandėm kalbinti jį. Ir šeimos draugai, visi, bet jis laikėsi nuošaly“, – prisimena mergina.
Su airiu bendravusi Sandra sako, kad draugystei artėjant prie pabaigos jų santykiai virto kančia.„Vieną savaitę jis kalbėdavo, kad nori mane vesti, kitą grįždavo prie savo: „Man jau bloga nuo visko. Gana ir tavęs, ir Kroatijos. Grįžtu į Airiją“. Niekada nesakė: „Gera. Čia Kroatija, mano namai, stengsiuosi, kiek tik galiu, ir kartu pradėsim naują gyvenimą“, – sako kroatė. Nors airis Gabi išvažiavo, kroatė Sandra nesigaili dėl draugystės su užsieniečiu – jaučiasi praturtėjusi viduje ir žino, kaip bendrauti su žmonėmis iš kitų kultūrų, tapo tolerantiškesnė.
Meilėje taisyklių nėra, kartais jausmas nepaiso ir valstybių sienų. Tačiau draugauti su užsieniečiu – tai ne atostogos. Kita vertus, gyvenimas rodo, kad kartais verta rizikuoti.
„Mano Europa“ – tai bendras Lietuvos radijo ir dar šešių Europos visuomeninių transliuotojų projektas, kurio galite klausytis kiekvieną pirmadienį, 9.15 val., per Lietuvos radiją.
Šaltinis:lrt.lt
Posts
